Pas dukrą kambaryje radau knygą. Oskaras Vaildas. Laimingasis princas. Savo vienmetę- pasirašyta spaudai, kai man buvo du mėnesiai amžiaus 🙂
Perskaičiau. Patiko. Nustebino. Net kelis kartus:
Kad aš jos buvau neskaitęs. Nors ta knyga tikrai mano- Mama, kai man buvo kokie 14-15 metų susirinko visas vaikiškas knygas ir pareiškė – “Bus anūkams”. Vaikystėj buvau daug skaitantis vaikas. Labai daug. Ko, deja, negalėčiau pasakyt apie save dabar :-(. Buvau įsitikinęs, kad esu perskaitęs visas vaikiškas knygas, kurios buvo namie. O ši sugebėjo būt pasislėpus nuo manęs tiek metų. Po to dar specialiai peržiūrėjau dukros kambaryje visas likusias iš manęs paveldėtas knygas – nematytų nepastebėjau. Daugelį dar dabar galėčiau iš atminties atpasakot. O vat Laimingasis princas – kažkokia keista išimtis.
Kitas keistas dalykas – knyga išleista gūdžiais Chruščiovo-Brežnevo laikais (Pirmas leidimas dar prie Nikitos, o antras jau prie Leonido) Knyga baigiasi kaip dievas (va taip iš mažosios raidės ir parašyta) siunčia savo angelą į žemę. Nors dar gerai atsimenu Brežnevo laidotuves (juk nereikėjo eit į mokyklą), bet žiūrint dabar, knyga atrodo iškrintanti iš stagnacijos epochos konteksto. Kažkaip atrodo, kad baisioji komunistinė cenzūra neturėjo tokių dalykų leisti.
Kas dar įdomiau – knyga skirta jaunesniam mokykliniam amžiui. Va čia tai išvis sunkiai suprantu XXI amžiuje. Na suprasčiau, jei būtų leidę spausdinti kokiam klasikos rinkinyje. Bet čia – pradinukams skirta knygelė, atspausdinta didelėmis raidėmis ir baigias “Gerai parinkai- pasakė dievas”. Nu ir kaip vargšai mokytojai kokiais 1975metais turėjo spaliukui perskaičiusiam tokią knygutę paaiškinti ką čia reiškia tokia pabaiga. Ar tai, kad čia yra 19-o amžiaus homoseksualo kliedesiai?
Na ir paskutinis dalykas – užkabino. Labai. Sakyčiau net labiau negu “Mažasis Princas”. Labai liūdna, bet kartu ir labai gera istorija. Ir kažkuo aktuali net po šimtmečio. Gal senstu, o gal ruduo taip paveikė. Nežinau.
Kam įdomu – internetuose visą radau tik orginalo kalba
bambeklis.lt 