Praeitą savaitę, aš, žinomas žioplys, pamečiau automobilio dokumentus. Registracijos liudijimą, TA taloną. Širyt nuvažiavau gauti dublikatų. Į Raudondvario pl. Kaune. Abi įstaigos (Regitra ir TAC) yra viename pastate. Abi pradeda dirbt nuo 8:00.
Na likau nustebintas. Pasijutau kaip kokioj Estijoj. 08:14 jau gavau naują mašinos regsitracijos liudijimą. Čia be jokių išankstinių užsakymų ar registracijų. Valstybės įmonėje stovėjimas (tiksliau sėdėjimas) eilėje, dokumentų pateikimas, apmokėjimas ir gavimas užtruko 14 min. Po to nuėjau į Jutos TAC, tai ir ten viskam užtrukau panašiai. Vienžo – 08:29 jau sėdau prie mašinos vairo su visais sutvarkytais dokumentais. Ne viskas toje Lietuvos valstybėj taip blogai, kaip bando parodyti žurnalistai ar politikai.
O prie ko kalbos grožis? O prie šito. Šį straipsnį pradėjau skaityti sėdėdamas Regitroj eilėj . Perskaityt nespėjau dėl laiko stokos 🙂 Šiaip aš esu visiškas kalbos grožio ir apskritai grožinės literatūros neigėjas ir priešininkas – ačiū už tai Žemaitei, Cvirkai ir visai lietuvių literatūros “klasikams” bei lietuvių literatūros vaikų kankinimo programai mokykloje. Bet va paskaičiau šį žurnalistikos šedevrą ir supratau, kad klystu:
“Mane pasitinka barzdotas, mandagaus, inteligentiško veido karys. Prisėdame pokalbiui. Puskarininkis, tarsi stebėdamas mane, pažvelgia įdėmiu ir romiu žvilgsniu bei iš karto pripažįsta nesąs mėgėjas kalbėti. Visgi mano „ginklas“ – kantrybė, tikslas – išpešti bent menkiausią emociją, kad ir nedidelę jo, kaip kario, patirties skeveldrą, vaizdingą mintį iš vieno karščiausio pasaulyje taškų – Afganistano Zabulo provincijos, kurioje lietuvių karių eskadronas vykdo operacijas. “
Akyse taip ir pasirodo tipinio Lietuvos žurnalisto – Radioshow Filadelfijus, Dviračio žurnalystė ar LRT Skirmantas- pasimetęs kaip prieš vestuves, dūsta nuo savo kalbos grožio, taškosi seilėmis ir tauškia visiškas nesąmones. Apgailėtinas vaizdelis.