Kažkaip besikapstydamas po skaitmeninius archyvus užtikau 20 metų senumo folklorą 
:
Beveik tikra istorija atsitikusi mitiniais karžygių laikais, kuri paaiškina grubų ir žiaurų šiuolaikinio lietuvio būdą.
Lokys buvo apsileidęs, šleivakojis ir purvinas žvėris. Bet geresnės širdies už jį nebuvo visame miške. Tačiau žvėrys pastebėdavo tiktai jo išorę. Lokys dėl to labai įsižeisdavo, juos gaudydavo ir žiauriai suspardydavo. Dėl to žvėrys jo nemėgo. Nors jis buvo labai geras. Ir linksmas. Jam patikdavo krėsti pokštus. Dėl tų pokštų kiti žvėrys greitai pradėjo jo neapkęsti ir mušti. Taip, sunku gyvenime būti geru ir linksmu.
Vilkas irgi buvo pasileidęs ir purvinas. Ir dar jis buvo labai piktas ir žiaurus. Bet žvėrys nejautė jam neapykantos ir jo nemušė. Todėl, kad vilkas mirė dar ankstyvoje vaikystėje. Todėl, kad lokys gimė anksčiau už vilką. Taip, gerai kai Gėris nugali Blogį.
Zuikis irgi buvo piktas ir žiaurus. Ir purvinas. Ir dar jis buvo bailys. Zuikis niekuomet niekam nekrėtė niekšybių. Nes bijojo. Tačiau vis tiek visi ji stipriai mušdavo. Todėl, kad blogis visuomet turi būti nubaustas.
Ir genys taip pat buvo piktas ir žiaurus. Jis nemušdavo žvėrių, nes neturėjo rankų. Todėl savo įtužį jis išliedavo ant medžių. Jo irgi niekas nemuše. Todėl, kad negalėjo pasiekti. Kartą jį mirtinai užspaudė nuvirtęs medis. Miške sklido kalbos, kad medis atkeršijo. Po to žvėrys ištisą mėnesį bijojo šlapintis ant medžių. Jie šlapindavosi ant zuikio. Zuikis peršalo ir numirė. Visiems buvo aišku, kad dėl visko kaltas genys. Bet jo niekas nelietė. Nes negalėjo iškrapštyti iš po nuvirtusio medžio. Taip, Blogis kartais lieka nenubaustas.
Kurmis buvo mažas ir aklas. Jis nebuvo piktas. Jis tiesiog gerai dare savo darbą. Tai jis pagraužė medi, kuris užvirto ant genio. Apie tai niekas nesužinojo, todėl jo ir nesumušė. Jį apskritai mušdavo retai. Dažniau gasdindavo. Bet jį buvo labai sunku išgasdinti, nes jis buvo aklas ir nematė, kad jį gasdina. Kai nepavykdavo išgasdinti kurmio, žvėrys labai susikrimsdavo. Ir mušdavo lokį, nes jiems būdavo labai apmaudu. Kartą lokys taip pat sumanė išgasdinti kurmį. Bet kurmis neišsigando. Nes lokys ji užmušė. Netyčia. Tiesiog lokys buvo labai nerangus. Ir žvėrys jį labai stipriai sumušė. Nežiūrint į tai, kad lokys teisinosi norėjęs pajuokauti. Blogai, kai tavo juokų niekas nesupranta.
Lapė buvo labai gudri. Ji galėjo lengvai apmauti bet ką. Kai jai tai pasisekdavo, jos nemušdavo. Bet kartais jai nesisekdavo. Ir ją mušdavo. Mušdavo visas miškas. Ir tuomet ji jau negalėdavo nieko apgauti. Todel, kad labai sunku ką nors apgauti, kai esi mušamas. Kartą ja sumušė mirtinai. Taip, gyvenime visą laiką teisybė atsiskleidžia.
Šernas buvo didelis, stiprus ir baisus. Visi jo labai bijojo. Ir todėl jį mušdavo tik visas miškas kartu. Arba tiesiog apmėtydavo akmenimis. Šernas Šito labai nemėgo. Ir kartą naktį jis paslėpė visus akmenis miške. Už tai jį labai stipriai sumušė. Nuo to laiko šernas niekuomet neslėpdavo akmenų. Tiesą sako – yra laikas rinkti akmenis ir yra laikas jų neliesti.
Ožys nebuvo nei piktas, nei geras. Jis tiesiog buvo skundikas. Jis dažnai įskųsdavo ką nors. Ir ji mušti bijojo. Tačiau tokiu elgesiu jis visiems įkyrėjo. Ir tuomet jį sumušė mirtinai. Todėl, kad jis vis tiek būtų miręs nuo senatvės. Kada nors. Kai ožys mirė, lokys graudžiai verkė. Nes jis paslapčiomis mylėjo ožį. Taip, meilė pikta, pamilsi ir ožį.
Ežiukas buvo mažas ir dygliuotas. Jis badėsi. Jis nebuvo piktas, tiesiog tokia jo prigimtis. Dėl to jį mušdavo tik per pilvą. Ežiukui tai nepatiko ir jis ėmė skustis plikai. Nuo tada jį ėmė mušti kaip visus kitus. Taip, labai sunku būti kitokiu.
Skunsas buvo beveik toks pats kaip zuikis. Bet tik labai smirdėjo. Jo kvapas buvo nepakenčiamas. Jį mušdavo įkišę į celofano paketą. Tada kvapas buvo ne toks stiprus. Kartą buvo skunso gimtadienis. Jis sukvietė visus žvėris, nes buvo godus ir mėgo dovanas. Ir žvėrys padovanojo jam naują celofano paketą. Ir stipriai sumushe jį, iki samonės netekimo. Ir skunsas pakete užduso. Taip jį ir palaidojo. Neižėmę iš paketo. Labai tolimam miške. Nes miręs skunsas dar labiau smirdėjo. Paskui atėjo labai tolimo miško gyventojai ir visus stipriai sumuše. Jiems nepatiko negyvo skunso kvapas. Taip, su kaimynais reikia gyventi taikiai.
Žiurkėnas taip pat buvo labai godus. Ir turtingas. Jei jis butu dalinęsis savo turtais, jo nebūtų taip smarkiai mušę. Bet jis buvo labai godus. Už tai jį mušdavo stipriai. Ir jam vis tiek tekdavo dalintis. Ir jis graudžiai verkdavo. Taip, turtuoliai irgi verkia.
Liūtas buvo žvėrių karalius. Jis valdė mišką. Karalių mušti negalima. Toks įstatymas. Tačiau žvėrys seniai spjovė į istatymus. . Jie mušdavo ir liūtą. Nė už ką. Todėl, kad taip jau priimta.
Moralas:
O aušros čia tykios.
bambeklis.lt 