Gyvastelis

Pastaraisiais metais išpopuliarėjo įvairaus raugo “gyvas“ tradicinių technologijų ir beveik kulinarinio paveldo alus. Kiekvienas save gerbiantis  kabakėlis siūlo kokį nors kokio nors dvaro alų, pagamintą iš balažin ko- tai iš dobilų,tai iš kanapių, tai iš aviečių ar išvis kažkokių patvorio žolių. Ir visokių gyvojo alaus parduotuvėlių pridygo, kur gali tos gyvybės litrą kitą bambalin įsipilt.
Na kol jie atsiradinėjo tai buvo dar visai įdomu vis kokio naujo skonio paragaut. Bet va paskutinius metus tai kažkaip vis tos gyvybės užtaikau per daug nusipirkt- tai su rūgštele bokalą pakiša ir net nesivargina pakeist (“Juk čia gyvą alų užsisakėt“), arba išvis su tuo specifiniu pelėsio skoniu iš kokių 1990uju. Ir tai jau tampa norma, kad “gyvą“ galima gaminti neplaunant įrangos ir pardavinėti jau prarūgusį. “Tikro“ alaus pardavėjai per greit pajuto pinigų skonį ir pamiršo alaus 😦
Nusprendžiau, kad alų pirksiu tik pas mamas maximas ir ko. Arba iki braliukų latviu nuvažiuosiu. Ir ne todėl kad pasiilgau švyturkalnapilgelmano gėralo skonio, o todėl, kad nusibodo tas tyčiojimasis iš alaus ir iš manęs.

Reklama

Parašyk, jei kilo minčių

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s